„R2: POST FACTUM“ – KAIP TEATRAS ATKOVOJAMAS IŠ POLITIKŲ
VDU teatras kartu su Artūro Areimos teatru ir teatru „Mens publica“ pradėjo ruoštis naujo spektaklio premjerai. Spalio mėnesį bus pristatyta Williamo Shakespeare’o pjesės „Ričardas II“ versija pavadinimu „R2: post factum“. VDU teatre repeticijas pradėjo režisieriaus A. Areimos komanda: Vainius Sodeika, Eglė Špokaitė, Tadas Gryn, Linas Jurkštas, Mindaugas Ancevičius, Goda Piktytė, Martynas Vaidotas ir trys VDU vaidybos studentai Aistis Lansbergas, Marijus Mažūnas, Mantas Tarasevičius. Spektakliui kostiumus kuria Monika Gurskytė, muziką – Mindaugas Ancevičius, o choreografiją – Marius Pinigis ir Mantas Stabačinskas.
„Ričardas II“ – viena iš tų W. Shakespeare’o pjesių, kurių imasi toli gražu ne kiekvienas režisierius ir ne bet kada. Šios pjesės inscenizavimas visada kartu nešasi išskirtinę riziką – tiek politinę-socialinę, tiek meninę. A. Areimos spektaklio objektas – valdžios kuriamas teatras, po kuriuo slypi ne tik galios žaidimai, bet ir aukos bei pareigos ideologijomis pateisintas troškulys naikinti.
Anglijos karalius Ričardas II W. Shakespeare’o pjesėje primena viduramžių moralitė personažą Ydą (angl. Vice) – piktadarį, kuris krečia niekšybes, kaip šmaikštus klounas. Jo ginklas – teatrinis talentas. Prieš mus – pop žvaigždė (Selas), politikas-aktorius ir politikas-režisierius. Ričardui II nereikėjo kovoti dėl valdžios, ji formaliai jam atiteko dar vaikystėje, nes anksti mirė jo tėvas. Šalį jo vardu valdžiusių dėdžių jis greit atsikratė, o prieš likusius net neteko kaip nors gudriai slėpti savo troškimų – juk pateptojo monarcho valdiniai šventai privalo juos vykdyti. Telieka mėgautis vieninteliu savo paties režisuojamu vaidmeniu – būti karaliumi. Karaliaus atsakomybę už šalį nustelbia artistiško valdovo egoizmas. Valdžia Ričardui teikia estetinį malonumą. Jis mėgaujasi puošniomis ceremonijomis, negaili lėšų puotoms, ritualams ir turnyrams. Jam smagu žaisti žmonių likimais, nes tai ir yra intriguojantis teatras.
Įvaizdžio kūrimas, arba tapti Nieku baimė tiek anais, tiek šiais laikais yra tai, kas užkuria ir veža didžiasias naikinimo mašinas. Politiniai vaidmenys, rinkiminės ir kadencinės dramaturgijos, strateginė ir taktinė režisūra – visa tai šalių likimus sprendžiančių, atsakomybę už tautas prisiimančių valdovų teatriniai žaidimai. Politinės ar moralinės problemos juose dalyvauja tik kaip įvaizdžio – personažo, jo charakterio kūrimo priemonės. Matome tai kasdien reportažuose iš Putino politinio teatro, Lietuvos Seimo cirko, JAV Kongresų rūmų miuziklų ir kitų vietų, kur teatras išsikerojęs daug giliau, nei pačiame teatre. Todėl A. Areimos komanda nuo pat pirmųjų repeticijų ėmėsi politikų ir pop žvaigždžių naudojamų teatrinių priemonių analizės, kad prieš griaunančią politiką nukreiptame spektaklyje „išsitrauktų“ atitinkamą teatrinių priemonių arsenalą.
Foto Monikos Gurskytės
