ATSITIKTINIS ŽMOGUS (rež. J. Vaitkus)
„Atsitiktinis žmogus“ su rafinuota ironija kalba apie gyvenimo džiaugsmą, neviltį ir trapumą, apie artumo paieškas. „Y. Reza dramaturgija – tai lengvas intelektualus teatras. Ji į teatrą sugrąžino ištisą kartą žmonių, kuriems rimtos dramos atrodė per ilgos ir dažnai nuobodžios, o lengvos komedijos – per banalios, kad užimtų jų brangų laiką“, – taikliai apibendrino „The Spectator“ apžvalgininkas.
Traukinio, vykstančio iš Paryžiaus į Frankfurtą, kupė susitinka vyras ir moteris. Jis – žymus rašytojas, ji – jo gerbėja, tačiau ryšį jiems užmegzti ne taip paprasta. Pjesę sudaro veikėjų vidiniai monologai – trūkinėjantys minčių srautai. „Mano pjeses dažnai vadina komedijomis, žiūrovai daug juokiasi, bet aš manau, kad tai – tragedijos. Tai yra juokingos tragedijos, bet vis tik – tragedijos“, – savo kūrybą apibūdina Yasmina Reza, kurios pjesės, apdovanotas daugybe prestižinių premijų, statomos nuo Berlyno iki Buenos Airių.
Senstantį rašytoją, romano „Atsitiktinis žmogus“ autorių, poną Parskį vaidinantis Arvydas Dapšys sako: „Man atrodo, kad šitame spektaklyje mums pavyko parodyti, kad amžius nėra kliūtis atsitikti stebuklui. Todėl grimu pasendinome savo herojus. Mes kažkodėl galvojame, kad pagyvenusiems žmonėms nebegali atsitikti nieko nuostabaus. Bet atsitinka. Žinoma, ne kiekvieną dieną. Tuo didesnis stebuklo įspūdis“.
Apie spektaklį, kurio atmosferai būdinga įtaigi komiškumo ir melancholijos jungtis, kritikė Daiva Šabasevičienė rašė: „Atsitiktinis žmogus“ pasižymi švara, minimalizmu ir ryškia koncepcija. Pagrindinis spektaklio įrankis – atspalvių kalba. Vaidybos pustonių čia tiek daug, paliktos tokios galimybės jiems gausėti, kad tampa pavydu, žvelgiant į aktorių patiriamą kūrybos palaimą. Šis spektaklis, kaip retas kuris, turi nemažai galimybių varijuoti, dauginti potekstes. Jis ne tik neprailgsta, bet praeina vienu gaistu. Žiūrovai vienu atsikvėpimu, be jokių čiaudulių ir kosčiojimų į jį reaguoja. Norisi net tęsinio: o kaip gi bus toliau po „laimingos pabaigos”?“
Žodis „jautra” atkeliauja iš Kupiškio krašto, kuris dabartinėje lietuvių kalboje nėra dažnai sutinkamas. Vietoj jo dažniau vartojamas žodis „jautrumas”.
JAUTRA – individualiais jaunų žmonių menininiais tyrimais, A. Aleinikovo pjesės „Trūkumas” bei A. Baricco romano „Triskart aušroje” tekstų motyvais grįstas performatyvus spektaklis. Tai jaunų kūrėjų refleksija į juos supantį pasaulį ir save, perpinant perdegimo, įvaizdžio, baimės, egzistencijos, nepasitikėjimo, skausmo ir ryšio su kitu, temas. Tai tarsi laiškas sau, kuris stebėtojo akyse virsta impulsu dialogui, šiuolaikiniam, jaunam žmogui aktualiomis temomis.
POJŪČIŲ SPEKTAKLIS „Anykščių šilelio takais“
Pojūčių spektaklyje „Anykščių šilelio takais“ – garsais, skoniais, kvapais ir prisilietimais siekiame sužadinti žmogaus pojūčius. Čia vaizdai netenka galios ir savo vietą užleidžia vaizduotei. Spektaklio metu žiūrovams yra užrišamos akys, jie sodinami ant kėdžių ir valandą laiko jie paskęsta šilo pojūčiuose, pamiršę buities rūpesčius. Tai savotiška terapija ir meditacijos forma, kuri pasitelkus vaizduotę ir visus pojūčius, išskyrus regos, leidžia keliauti šilo takais, kvėpuoti medžių ir samanų aromatais, klausytis paukščių giesmių ir pasijausti kaip gamtoje, nepakilus iš savo kėdės.
A. Baranausko poema „Anykščių šilelis” – klasikinis lietuvių poezijos kūrinys. Romantiška elegijos intonacija, susiliejusi su folklorine rauda, tarsi sielvarto šauksmas ne vien dėl prarastų girių, bet ir dėl pavergtos tėvynės, jaunam žmogui atveria vis naujus prasmių ir meninių idėjų klodus. Pojūčių spektaklis skatina gilintis ir plėtoti pakankamai aštrią jauno žmogaus ir jį supančios gamtos ir pasaulio santykių temą. Spektaklio centre – gamtos ir joje egzistuojančios gyvybės smurto istorija, išvystyta tiksliai bei įtaigiai, atskleidžianti esmines priežastis, motyvus, kurie paskatino ir, kurie vis dar, skatina jauną žmogų griebtis kritinio mąstymo, bei kaip išsaugoti aplink save supantį pasaulį.
BAIMĖ – vienos dalies absurdo drama, kurioje susipina kasdienė buitis, santykiai su teatrališkomis išraiškos formomis. Spektaklis analizuoja tipažus, charakterius, stereotipus, puikiai atpažįstamus ir Lietuvos visuomenės kontekste. Kaip sekasi šiems visiškai skirtingų nuomonių, pažiūrų, aistrų žmonėms susitikus vienoje erdvėje? Destrukcija, kylanti iš baimės – pagrindinė spektaklio tema, nematomai jungianti skirtingus žmones. Puolimas – geriausia gynyba. Baimė likti nesuprastam, baimė išsiskirti, baimė pralaimėti, baimė prarasti galią, įtaką, pokyčių baimė, kurstanti absurdą, didelį triukšmą, agresiją, priešiškumą, konkurenciją, nepasitikėjimą, nesusikalbėjimą, sintetinių santykių, saugių, daugumai priimtinų požiūrių formavimąsi. Kodėl? Gyvename tuo ką matome, girdime, jaučiame – dažnai tampame medijų, socialinių tinklų, globaliai suformuotų stereotipų atspindžiais, o individualumas, savas požiūris, interpretacijos, asmeniniai išgyvenimai, patirtys tampa fantazija už „SVEIKO PROTO“ ribų.
Tačiau ar paprasta tas baimes atpažinti kasdienėje buityje? Namuose? Artimų žmonių, kolegų rate? Galbūt banketinėje salėje? Prie bendro stalo? Valgant „karštus“? Šokių aikštelėje? Panašu, kad ne. Tenka kapanotis padariniuose.
DREAMWORKS (rež. A. Jankevičius) x Kauno miesto kamerinis teatras
„Mūsų svajonės tai mūsų darbas, kurį mes truks plyš turime padaryti gerai.“
/iš pjesės/
Ar reikia pasiekti dugną, jog turėtum nuo ko atsispirti? Juk visiškai nesvarbu, kas jau yra įvykę – svarbu tik tai, kaip Tu norėtum pratęsti savo istoriją ir nuo kurios vietos. Nėra fatališkų klaidų, kažkieno kaltės ar likimo. Gyvenimo nelaimės, protą aptemdantis pyktis ar kvailas elgesys visada tampa šansu pažiūrėti į viską kitaip.
Vakarėliai, alkoholis, moterys, kokainas ir juodas humoras lydi liūdesyje skendintį pagrindinį spektaklio personažą Deivydą, tačiau režisierius Agnius Jankevičius mūsų įtampai čaižiai primena: „Chill! Nusiramink!“. Gyvenimas – tai pasikartojantis sapnas, kuris nesibaigs tol, kol kiekvienas susikursime savą istorijos tęsinį.
I. VYRYPAJEV pjesė satyriškai pašiepia pseudodvasingumą ir vartotojišką kultūrą. Sudėtingi personažai prie viskio taurelės smagiai šnekasi apie abstrakčius dalykus tokius kaip dvasinės praktikos, nirvana ir geresnis pasaulis, bet tuo pačiu nesprendžia realių čia ir dabar esančių problemų – nenarplioja painių santykių ir intrigų verpetų, kurie juos supa.
Spektaklis yra neįprastas tuo, kad žiūrovų vietos išdėstomos scenoje ratu aplink vaidinančius aktorius. Tokia scenos transformacija gerokai sumažina atstumą tarp „stebinčiųjų“ (žiūrovų) ir „stebimųjų“ (aktorių) ir sukuria kur kas intymesnę atmosferą.
AUKSINIS DRAKONAS (rež. A. Jankevičius) x Kauno miesto kamerinis teatras
Tragikomedija pagal to paties pavadinimo vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelphennigo pjesę.
Spektaklio personažai – to paties daugiabučio, kurio pirmame aukšte įsikūręs kinų greito maisto restoranas, gyventojai. Juos sieja ne tik bendra laiptinė ir priklausomybė nuo kinų maisto, bet ir bendra paslaptis – dviejų nelegalių migrantų iš Kinijos, brolio ir sesers, mirtis. Paaiškėja, kad visuomenėje jų kaip asmenų tiesiog nėra – joks dokumentas nepatvirtina jų buvimo: „Nėra dokumento – nėra žmogaus“.
Spektaklis išryškina žmogaus prigimtyje užkoduotą stebėtojo vaidmenį: mes vaikomės pramogų, mėgaujamės paskalomis, nuolat stebime ir lyg greitą maistą vartojame svetimų žmonių gyvenimus.
„Auksinis drakonas“ – sąžinės pagirios globalaus pasaulio chaose. Apie žmogiškumo apraiškas šiuolaikinės visuomenės gyvenime, kuriame egzistencinė kaltė susikerta su kasdienybės įpročių paradoksu – tai pervartojusios, pasiklydusios laisvėje ir galimybėse europietiškos visuomenės simptomas.
PAVOJINGI RYŠIAI (rež. A. Jankevičius) x Nacionalinis Kauno dramos teatras
Prancūzų karininkas Pierre Choderlos de Laclos (1741-1803) parašė romaną „Pavojingi ryšiai“, siekdamas sukurti pasakojimą, kuris išsiskirtų iš įprastų, sukeltų triukšmą ir liktų žemėje po jo mirties. Atrodo, kad jam tai pavyko. Pjesė, sukurta pagal šį romaną, laikoma vienu skandalingiausių ir kontraversiškiausių kūrinių Europos literatūroje, ekranizuota daugiau nei dešimtį kartų, lig šiol kelia teatralų susidomėjimą. Žavūs ir charizmatiški prancūzų aristokratai, siekdami pagyvinti savo nuobodžią egzistenciją, rezga nesibaigiančias intrigas ir žaidžia kitų žmonių likimais lyg kortomis. Aplinkinių jausmai jiems tėra ciniško žaidimo dalis, meistriškų manipuliacijų rezultatas, pergalė arba pralaimėjimas pramoginėje partijoje. Šis spektaklis – tai istorija apie aistrą, išdavystę, veidmainystę, apie moralinį nuosmukį ir ištvirkimą. Bet taip pat tai yra istorija apie tikrąjį meilės jausmą, kuris ir guodžia, ir gąsdina, suteikia ir laimę, ir skausmą, gali naikinti. Tai istorija apie laisvę ir atsakomybę. Pjesės autorius Christopheris Hamptonas manė, kad ši pjesė gali būti aktuali bet kuriuo laikotarpiu: 1985 metais, kai ji buvo parašyta, visi teigė, kad ji atspindi Margaret Thatcher ar Ronaldo Reigano kartą. Moterų intrigos ir vyrų klasta neišsikvepia niekad, o žmonių tarpusavio ryšiai vis dar gali kelti ir palaimą, ir pavojų.
„Šiame spektaklyje mūsų herojai žaidžia galios žaidimus. Jų tikslas – užvaldyti kitą žmogų psichologiškai bei lytiškai ir kuo daugiau partnerių paversti priklausomais. Planas – šėtoniškas. Tai vyko ir vyksta visais laikais – tik anksčiau ištvirkusias sielas dangstėsi krinolinais ir kykais, o dabar – viešaisiais ryšiais“, – sako režisierius Agnius Jankevičius.
NEMOTYVACINIAI LAIŠKAI (rež. V. Thomasset)
V. Thomasset spektaklio „Nemotyvaciniai laiškai“ teksto autorius yra kitas Prancūzijos menininkas, plastinio meno atstovas Julienas Prévieux. Ilgus metus jo rengto meninio socialinio tyrimo esmė – galios ir pusiausvyros revizija tarp darbdavių ir tų, kurie ieško darbo. Reaguodamas į darbo skelbimus, J. Prévieux septynerius metus darbdaviams rašė daugybę „nemotyvacinių“ laiškų, kuriuose argumentuotai išdėstė, kodėl nenori ar negali priimti jų pasiūlymų – kiekviename laiške sukuriamas vis kitas personažas ir vis kita situacija, pažįstama daugeliui ieškančių darbo. „Rašote, kad „siekiantiems pasisekimo“ bus mokama 65 proc. minimalios algos per 6–9 mėnesius. Nematau ryšio tarp entuziastingo noro pasiekti sėkmę ir tokio mažo atlyginimo. Turbūt įsivėlė spaudos klaida, arba tokia maža alga savaime kelia sėkmės siekį, kas reiškia skubų išėjimą iš darbo. Tai akį rėžiantis paradoksas, kurį išnarplioti palieku Jums patiems. Tuo tarpu aš atsisakau Jūsų pasiūlymo ir raginu ateityje vengti tokio neapdairumo“, – viename iš laiškų rašė menininkas.
Tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje „Nemotyvacinius laiškus“ į sceną perkėlė rašytojas ir režisierius Vincentas Thomasset, pasitelkdamas tarpdisciplinines meno galimybes, daugiasluoksnę sceninę dramaturgiją. Kartu su J. Previeux ir kompozitoriumi Pierre‘u Boscheronu, jis meistriškai žaidžia meninėmis formomis, išlaikydamas temos rimtumą, tačiau parodydamas prancūziškai komišką požiūrį į darbo santykius.
RIČARDAS II: POST FACTUM (rež. A. Areima)
Ant Seimo laiptų vaidybos daugiau nei teatre – tai faktas, nuo kurio atsispiria šio spektaklio kūrėjai. Artūro Areimos pastatymas sukurtas pagal Williamo Shakespeare’o dramą „Ričardas II“.
Ričardas II yra karalius, turintis absoliučią vidinę ir išorinę laisvę. Meniškos sielos valdovas sprendžia ginčą tarp pusbrolio Bolingbruko ir gero draugo Moubrio. Šie vienas kitą kaltina išdavyste. Ginčui spręsti jie pasirenka dvikovą, karalius Ričardas juos sustabdo. Nusprendžia nubausti tremtimi. Abu, tik nevisai vienodai. Kai miršta Bolingbruko tėvas, dėdė Gontas, karalius nusavina materialų palikimą. Jo elgesio niekas nesupranta. Tai piktina didikus, šie padeda Bolingbrukui sugrįžti. Ričardas išvyksta kariauti, vietininku palieka dėdę Jorką. Bolingbrukas pritraukia vis daugiau šalininkų, o priešininkus naikina fizine jėga. Senasis dėdė Jorkas nesipriešina. Ričardas kare pralaimi viską. Grįžęs randa tvirtą Bolingbruką, šis reikalauja turtų ir valdžios. Bolingbrukas tampa karaliumi. Ričardas sodinamas į kalėjimą.
Klasikinėje dramaturgijoje režisierius A. Areima ieško personažų santykių, atspindinčių kasdienes situacijas. Iš šiuolaikinės kultūros aktoriai pasiima atpažįstamus žmonių prototipus, pozicijos įtvirtinimo ženklus, mums būdingas elgesio strategijas ir perkelia į kitą, ne tokią įprastą aplinką. Spektaklio erdve A.Areima pasirinko ne teatro sceną, o vestibiulį su laiptais. Pasak jo, ten, labiau nei tradiciniame teatre, galima tyrinėti, kaip veikia teatrališkas elgesys. Ar pastebime vaidybą realiame gyvenime? Iš kur ji atsiranda? Ar tai susiję su baime būti niekuo?
Pasirinkęs W.Shakespeare’o dramą, režisierius remiasi ir filosofo Arvydo Šliogerio mintimis. Vakaruose žmogus elgiasi paradoksaliai: bijo tapti niekuo, ir, bandydamas susilieti su esančiaisiais, naikina save kaip asmenybę. Šekspyrišką paveikslą su daug veikėjų A.Areima paverčia gyvenimo būdo ir galios filosofijos peizažu. Kartu su aktoriais ir žiūrovais režisierius nori svarstyti, kaip galima užbaigti alinantį galios ir įvaizdžio teatrą.
Spektaklis – vienos dalies šou ,,YOLO” – tai analogo Lietuvoje neturintis, neįpareigojantis ir groteskiškai juokingas vakaro šou.
,,Kodėl šis šou neturi analogo? Todėl, kad visi dalyviai po jo miršta. O kai žinai, kad tau gyventi liko vos porą valandų – tuomet daugybė dalykų pasidaro nebesvarbūs. ”
Vienos dalies šou „YOLO“ – nėra tradicinis pastatymas su išgalvotais personažais ir teatrališka, metaforiška scenografija, kuri dažnai nesudomina šiuolaikinio žmogaus. Tai yra tikros, septynių jaunų žmonių istorijos, kuriose kiekvienas atras save – netobulą, paprastą ir kartais juokingą.
TRYS GYVENIMO VERSIJOS (rež. A. Jankevičius)
Pjesę „Trys gyvenimo versijos“ pradeda scena, kai Henris ir Sonia guldo sūnų miegoti. Jų įprastą vakaro rutiną pertraukia netikėtas beldimas į duris. Tai – Hubertas ir Inesa, atvykę vakarieniauti diena anksčiau, nei buvo laukiami šeimininkų.
Elegantiškai besirutuliojančių vakarėlio įvykių fone autorė negailestingai ir tuo pat metu subtiliai juokaudama braunasi į šiandieninio žmogaus kruopščiai saugomą privačią intymiausių jausmų ir lūkesčių erdvę.
„Yasminos Rezos dramaturgija – tai lengvas intelektualus teatras. Ji į teatrą sugražino ištisą kartą žmonių, kuriems rimtos dramos atrodė per ilgos ir dažnai nuobodžios, o lengvos komedijos – per banalios, kad užimtų jų brangų laiką“ (Sheridan Morley, „The Spectator“).
ŠOKIS DELHI (rež. A. Jankevičius)
„Šokis „Delhi“ – tai septynios novelės apie garsią šokėją ir ją supančius žmones, kurie ieško vidinės ramybės. „Bandžiau atsakyti, kas jungia mus dabar, kai viskas byra į smulkias dalis. Kas jungia vakarykštę dieną su šiandiena, mano tragedijas, mano laimę? Tik viena – aš. Norint išgyventi šiuolaikiniame pasaulyje būtina suvokti, jog tu ir pasaulis – viena visuma. Tu ir esi tas pasaulis, o ne tik jame gyveni. Man atrodo, kad kai tik tai suprasime, iškart atsiversime vienas kitam ir sau. Tragedijos, žinoma, neišnyks, bet žmonija į jas žiūrės kitaip“, – pjesę įkvėpusias idėjas pristatė I. Vyrypajevas.
A. Jankevičius sako, kad jį patraukė išskirtinis pjesės autoriaus rašymo stilius. „I. Vyrypajevas labai gerai konstruoja pjeses: paima jam aktualią temą, dėl kurios širdį skauda – daugialypius dalykus – ir ją struktūrizuoja siužete. Šioje pjesėje susipina menas, mirtis, meilė – tiek scenoje, tiek anapus jos. Tai istorija apie šokį, kuris palietė žmonių gyvenimus, ir kritika kritikams, kurie su knygutėmis bando išanalizuoti jausmą“, – pasakojo A. Jankevičius.
Boriso Dauguviečio auskaro laureatas režisierius Artūras Areima Vytauto Didžiojo universiteto teatre išleidžia savo naują pozityvaus chuliganizmo kupiną spektaklį „Intymumas”. Kartu su aktoriais Severija Janušauskaite, Goda Piktyte, Vainiumi Sodeika, Andriumi Žiurausku ir kostiumų dailininke Diana Kuzmickaite režisierius sieks „nurengti” publiką ir intymiai padiskutuoti apie tai, kas esame ir kaip esame. Temos diskusijai – iš prancūzų egzistencialisto Jeano-Paulio Sartre´o novelių.
Intymus prisirišimas ir jutiminė antipatija, moters ir vyro galios teritorijų susidūrimai, socialinė potencija ir impotencija – temos, kuriomis bendraujama spektaklyje. „Žmogus įdomus tiek, kiek jis nepaslėptas po padorumo kauke, tiek, kiek jį galima nurengti iki visiško nepadorumo, kiek jis gali būti beodis. Ne anatomiškai nuogas, o nuogas prieš save patį. Įdomu tai, ką jis slepia net nuo Dievo”,- teigia režisierius.
Naujas VDU teatro spektaklis „Intymumas” sukurtas supinant dvi prancūzų mąstytojo Jeano-Paulio Sartre´o noveles, „Herostratą” bei „Intymumą” iš 1936 m. pasirodžiusio rinkinio „Siena”. Šis novelių rinkinys pasaulinėje literatūroje nubrėžė egzistencializmo pradžią, davusią pagrindus Albert´o Camus ir kitų egzistencialistų mąstysenai.
