J. Prévieux‘o meninio-socialinio tyrimo „Lettres de non motivation“ (pažod. vert. – „Ne motyvaciniai laiškai“, kurtas 2000–2007 m.) esmė – galios pusiausvyros revizija tarp darbdavių ir tų, kurie ieško darbo. Bedarbystė iš vienos pusės ir viršvalandžiai – iš kitos, trišaliai ginčai dėl naujo darbo kodekso niuansų, patarimai, kaip įsidarbinti ir rašyti motyvacinį laišką – aktualijos, tapusios mūsų kasdienybe. Reaguodamas į darbo skelbimus, 7-eris metus jis rašė darbdaviams „ne motyvacinius“ laiškus, kuriuose argumentuotai dėsto, kodėl nenori ar negali imtis pasiūlymo. Ir dažniausiai gauna atsakymus, kaip įprastinio mandagumo protokolo išbaigimą. Kiekvienas žmogus, kuris ieško darbo, šiuose laiškuose atpažins save: kiekviename laiške jų autorius sukuria skirtingą personažą, jo situaciją. Tuo pačiu, visuose laiškuose galima atpažinti menininką – jų autorių.

Vienžanris, draminis teatras bejėgis atskleisti viso emocinio spektro, kurį formuoja įsidarbinimo problematika. Tuo tarpu prancūzų menininkai – plastinio meno atstovas Julien Prévieux, rašytojas ir režisierius Vincent Thomasset ir garso dizaineris Pierre Boscheron , pasitelkdami tarpdisciplinines meno galimybes, sukūrė metodą, kaip revizuoti šiuolaikinius darbo santykius literatūrinėmis, teatrinėmis ir muzikinėmis priemonėmis. Daugiasluoksnė sceninė dramaturgija, kurią metodiškai kuria režisierius V. Thomasset, vienu metu yra ir sudėtinga, ir sukuria lengvos struktūros įspūdį. Pastarasis išgaunamas intelektualaus teatrinio humoro, būdingo šiam menininkui, pagalba. Abu autoriai – J. Prévieux ir V. Thomasset – išlaikydami temos rimtumą, meistriškai žaidžia meninėmis formomis, publikai sukeldami juoką iki ašarų.