Jaunasis menininkas Arnis Aleinikovas: „Norėčiau, kad būtume atviresni vieni kitiems“
Keliuose užsienio teatruose ir tarpdisciplininio meno organizacijose dirbantis jaunasis menininkas Arnis Aleinikovas – talentingas performatyvaus meno ir teatro kūrėjas. Nors jam dar tik 27-eri, jo darbai jau eksponuojami pasaulio scenose: ne tik prestižiniuose Europos festivaliuose, bet ir, pavyzdžiui, Niujorke.
VDU Menų fakultete vaidybos bakalauro, o Prahos performatyvaus meno akademijoje magistro laipsnį įgijęs A. Aleinikovas džiaugiasi turėdamas galimybę dirbti ir augti kartu su savo studentais. VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: šokio ir teatro pedagogikos bakalauro programos dėstytojas, su studentais kuriantis įvairius performansus, kalba apie tai, apie ką garsiai nedrįstama kalbėti: moterų ir vyrų seksualinę prievartą, žmogaus gijimą, empatiją, vienatvę, liūdesį, perdegimą. Ir tą daro itin kūrybiškai – ieškojimų, eksperimentų ir žaidimų persmelkta kalba.
Požiūrių įvairovė svarbiau už vieno žmogaus mokyklą
Teatro sceną A. Aleinikovas pamilo nuo paauglystės, kai būdamas 12 metų pradėjo lankyti Kėdainių kultūros centro teatro studiją. Tai buvo tarsi trumpas pabėgimas nuo mokyklos rutinos ir kasdienių rūpesčių. Tai pakylėdavo – ant scenos galėjai būti kuo tik nori, virsti bet kokiu personažu. Tai buvo tarsi nedidelis alternatyvusis pasaulis, kuriame rinkdavosi netradiciškai, bet panašiai į pasaulį žvelgiantys bendraminčiai. Teatro studiją Arnis lankė iki pat dvyliktos klasės.
„Nors mano mama labai norėjo, kad būčiau ekonomistas, visgi matematika man sekėsi ne itin gerai, o ir, jeigu visai atvirai, nelabai domino. Dar mokydamasis dešimtoje klasėje prasitariau jai, kad svarstau sukti į meno pusę. Pamenu, sakiau: „Mama, nieko nebus, visgi eisiu į teatrą“. Tad taip, kaip sakiau, ir atsitiko“, – savo apsisprendimą dėl to, kokį profesinį kelią rinktis, prisimindamas juokiasi A. Aleinikovas.
Iš pradžių jis ketino stoti į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją, kur tuo metu savąjį kursą kaip tik rinko teatro režisierius Jonas Vaitkus. Visgi vėliau nusprendė, kad nenori būti vieno žmogaus įtakoje – norėjosi gauti skirtingų požiūrių į teatrą. Šio tikslo vedinas, pasirinko studijuoti vaidybą VDU.
Aktorinio meistriškumo bakalauro programoje studentai dirbo su skirtingais aktoriais, režisieriais, sulaukdavo ir užsienio dėstytojų vizitų. Arnis su dideliu džiaugsmu prisimena paskaitas su Vilma Raubaite, su kuria iki šiol išliko gerais bičiuliais, kartu dirbo prie pirmosios lietuvių kalba sukonstruotos dirbtinio intelekto pjesės teatrui. Jam dėstė ir režisierius Artūras Areima, kuris buvo vienas pirmųjų dėstytojų, kvietęs kvestionuoti ir nuoširdžiai ieškoti bei kelti klausimus tiek teatre, tiek gyvenime. Arnis džiugiai atsimena dramaturgijos dirbtuves su latvių dramaturgu Jānis Balodis, prancūzų teatro režisiere Emilie Maréchal ir daugybe kitų.
„Man toks modelis – paraleliai dirbti su skirtingų kartų, žanrų, mokyklų atstovais – pasirodė kur kas labiau priimtinas nei vieno žmogaus mokykla. Būtent tas modelis greičiausiai ir leido suvokti, kad teatras gali būti visoks – toks, kokį jį matai, kaip jauti ir kaip tau norisi jame kalbėti. Ir nors yra tam tikros dramaturgijos taisyklės, formulės, kaip pastatyti tradicinį spektaklį, visgi, mano nuomone, jomis ne visada būtina vadovautis. Svarbu tai, kuo daliniesi, o kaip tu tą darai, čia jau kiekvieno kūrėjo pasirinkimas. Juk ir žiūrovas renkasi eiti pamatyti vieno ar kito režisieriaus darbą dėl to, kad forma, pateikimas, stilistika yra labiau priimtini. Šis laisvės suvokimas man buvo vienas svarbiausių dalykų, kuriuos išsinešiau iš VDU bakalauro studijų. Į magistro studijas keliavau su aiškesniu supratimu, kad galiu daryti taip, kai jaučiu, o ne taip, kaip kažkas nori, kad daryčiau, ar kaip kažkas jau yra daręs šimtus kartų“, – sako pašnekovas.
Laisvė improvizuoti, žaisti, mokytis, empatija ir dialogas – tai Arniui ir yra teatras. Dabar, jau dirbdamas režisieriumi, jis nėra iš tų, kuris a priori primeta savo viziją, net neatsižvelgiant į tai, ko nori ir kaip vieną ar kitą medžiagą mato ir interpretuoja patys aktoriai: „Man svarbus dialogas ne tik su aktoriais, kolegomis, bet ir žiūrovais, visuomene. Mano nuomone, tiek teatras, tiek kino industrija prisiima atsakomybę už tai, ką rodo“.
Už aktoriaus rolės stovi žmogus
Mokydamasis bakalauro studijų antrame kurse, A. Aleinikovas pradėjo dirbti su įvairiais teatro režisieriais. Nemažai darbavosi su Gyčiu Bernardu Padegimu – tiek Kaune, tiek Alytuje.
2018 metais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Arnis išvydo spektaklį „Lokis“ (rež. L. Twarkowski), kuris tuo metu buvo naujo teatro gūsis Lietuvos teatro lauke, susišlavęs net 4 „Auksinius scenos kryžius“: „Tuo metu jau ėmiau svarstyti, o kas bus po bakalauro baigimo, kur aš norėčiau sukti toliau. Ir į šį klausimą atsakė Lokis“. Po spektaklio socialiniame tinkle susisiekęs su režisieriumi, Arnis buvo pakviestas prisijungti prie kūrybinės komandos Vokietijoje.
„Tris mėnesius dirbome drauge Vokietijoje, Schauspiel Hannover teatre, kuriame vaidino ir lietuvių aktorius Vainius Sodeika. Iš arti stebint kūrybinį procesą, dirbant kartu su dramaturgu Marcin Cecko, kompozitoriumi Bogumil Misala, režisieriumi Lukasz Twarkowski, choreografu Pawel Sakowicz, man pasidarė aiškiau, kad dabartiniame savo kūrybos etape aš noriu eksperimentuoti ir žaisti. Scenoje man buvo ilgu žaidimo, laisvės, ieškojimų, drąsos ir kitokio, galbūt kažkam prieštaringo, galbūt kažkam nepatogaus arba tiesiog nematyto požiūrio į vienas ar kitas temas. Būtent Vokietijoje ir pradėjau galvoti apie magistro laipsnio studijas, kurios būtų orientuotos į labiau eksperimentinį teatrą“, – posūkį link performatyvaus, eksperimentinio teatro prisiminė A. Aleinikovas.
