Gegužės 19 – 21 d. VDU Vaidybos programos I kurso studentai Hanza dienų proga Vilniaus gatvėje privertė aikčioti ne vieną praeivį. Kartu su „Gyvų Skulptūrų“ kūrybine grupe, kuri siekia pagyvinti miesto erdves gyvomis skulptūromis, studentai kauniečiams ir miesto svečiams padovanojo įsimintiną reginį.
2017 m. gegužės 18-19 dienomis Kaune, Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyko XVI tarptautinis mokinių frankofoniškojo teatro festivalis “Premiers Rideaux”. VDU vaidybos programos studentai ne tik vedė renginį, parengė pasirodymą, bet taip pat studento Roko Lažaunyko režisuotas LSMU gimnazijos moksleivių spektaklis konkursinėje festivalio programoje laimėjo pirmąją vietą.
Dalinamės šventės akimirkomis. Už nuotraukas dėkojame Jolitai Grabliauskaitei.
Teatro „Mens Publica“ ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teatro spektaklis „Nemotyvaciniai laiškai“ keliauja į gastroles Kaune ir Klaipėdoje. Prancūzo Vincent Thomasset režisuotą spektaklį Kaune bus galima išvysti balandžio 11 d. 19 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre, o gegužės 11 d. 19 val. spektaklį bus galima pamatyti Klaipėdos kultūros fabrike.
Bedarbystė, naujas Darbo kodeksas, patarimai, kaip įsidarbinti ir rašyti motyvacinį laišką – aktualijos, tapusios mūsų kasdienybe. Spektaklyje „Nemotyvaciniai laiškai“ subtiliai juokiamasi iš darbdavio ir darbo ieškančiojo santykių ir bendravimo normų. Teksto autorius yra kitas Prancūzijos menininkas, plastinio meno atstovas Julien Prévieux. Ilgus metus jo rengto meninio socialinio tyrimo esmė – galios ir pusiausvyros revizija tarp darbdavių ir tų, kurie ieško darbo. Reaguodamas į darbo skelbimus, J. Prévieux septynerius metus darbdaviams rašė daugybę „nemotyvacinių“ laiškų, kuriuose argumentuotai išdėstė, kodėl nenori ar negali priimti jų pasiūlymų – kiekviename laiške sukuriamas vis kitas personažas ir vis kita situacija, pažįstama daugeliui ieškančių darbo.
„Rašote, kad „siekiantiems pasisekimo“ bus mokama 65 proc. minimalios algos per 6-9 mėnesius. Nematau ryšio tarp entuziastingo noro pasiekti sėkmę ir tokio mažo atlyginimo. Turbūt įsivėlė spaudos klaida, arba tokia maža alga savaime iššaukia sėkmės siekį, kas reiškia skubų išėjimą iš darbo. Tai akį rėžiantis paradoksas, kurį išnarplioti palieku Jums patiems. Tuo tarpu aš atsisakau Jūsų pasiūlymo ir raginu ateityje vengti tokio neapdairumo“, – viename iš laiškų rašė menininkas.
Dažniausiai į šiuos laiškus jis sulaukdavo ir darbdavių atsakymų, kurių sterilus, tuščias mandagumo tonas kartu su J. Previeux stilistiniais „pratimais“ tik išryškino šio ritualo absurdiškumą – kurčiųjų dialogą, parodantį, jog visa įdarbinimo sistema yra ydinga. Vėliau atrinkti geriausi laiškai pateko į knygą, pagal kurią ir buvo pastatytas spektaklis. Tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje „Nemotyvacinius laiškus“ į sceną perkėlė Rašytojas ir režisierius V. Thomasset, pasitelkdamas tarpdisciplinines meno galimybes, daugiasluoksnę sceninę dramaturgiją. Kartu su J. Previeux ir kompozitoriumi Pierre‘u Boscheronu, jis meistriškai žaidžia meninėmis formomis, išlaikydamas temos rimtumą, tačiau parodydamas prancūziškai komišką požiūrį į darbo santykius.
„Paskutinius 5 metus vartojau tik Berno padažą, aitriųjų pipirų padažą, prancūziškų bulvyčių padažą, Amerikos padažą, Aioli, žuvies padažą, Burgundijos padažą ir Madeiros padažą. Ženkliai viršijau svorį, kuris leidžia laisvai judėti. Todėl manau, kad atitinku visus reikalavimus, keliamus norintiems tapti rajono direktoriumi. Tačiau Jūsų siūlomas darbas yra ne Paryžiuje, o aš negaliu pasitraukti toli nuo „Franprix“ prekybos centro. Todėl, deja, turiu atsisakyti Jūsų pasiūlymo“, – rašoma dar viename „nemotyvaciniame“ laiške.
„Šis spektaklis yra kritika, tačiau ne atvira – parodant situacijas, o ne aiškinant. Jis mane sudomino dėl savo kalbos – visiškai skirtingų stilių laiškų. Todėl ir spektaklyje vaidina penki skirtingų amžių, stilių, kūno sudėjimų aktoriai, muzikos, ritmo, judesio atlikėjai. Matau juos kaip muzikos instrumentus, tik jie ne dainuoja, o vaidina“, – paaiškina spektaklio režisierius V. Thomasset. Prancūzas taip pat atskleidė, jog kiekviename „Nemotyvacinių laiškų“ spektaklyje jis skyrė bent vieną vaidmenį neprofesionaliam aktoriui – jo žodžiais tariant, žmogui, kuris nori būti scenoje, bet nenori vaidinti.
V. Thomasset nėra tipiškas teatro režisierius – nors karjeros pradžioje jam teko dirbti su žinomais Prancūzijos teatro ir kino kūrėjais, tokiais kaip P. Rambert, pats V. Thomasset turi unikalų stilių, kuriame skiriama daug dėmesio šokiui, choreografijai, performansams, kalbai tarp eilučių. „Plastinis menas, judesys, modernus šokis – tai sferos, kur man geriausiai sekasi išreikšti savo mintis ir jausmus. Nemėgstu, kai teatre tiesiogiai kalbama apie karą, meilę ar dar kažką. Aš nenoriu kažko primesti – tik uždedu savitą, kitokį sluoksnį, kad publika žiūrėtų ir mąstytų, o ką ras spektaklyje, priklauso nuo jų pačių. Mėgstu galvoti, kad esu paskutinis savo pjesės skaitytojas“, – savo braižą apibūdino menininkas. „Nemotyvaciniai laiškai“ yra pirmasis V. Thomasset spektaklis, pastatytas ne pagal jo paties tekstą, tačiau režisierius neslepia, jog tai svarbus ir jam labai įdomus darbas. Ne tik todėl, kad J. Previeux yra jo draugas, bet ir todėl, kad šį spektaklį jis priėmė kaip tam tikrą galimybę išanalizuoti teatrą. Kritikai jau spėjo apibūdinti „Nemotyvacinių laiškų“ projektą kaip labai prancūziškos dvasios darbą – tačiau pats V. Thomasset tokiems palyginimams nepasiduoda. „O ką reiškia „prancūziškos dvasios“? Aš pats esu prancūzas, todėl man labai sunku atsakyti, ar su šiuo palyginimu sutinku. Reikia būti išorėje, kad galėtum įvertinti, kas viduje“, – sakė režisierius.
Vienžanris, draminis teatras bejėgis atskleisti viso emocinio spektro, kurį formuoja įsidarbinimo problematika. Tuo tarpu prancūzų menininkai – plastinio meno atstovas J. Prévieux, rašytojas ir režisierius V. Thomasset ir garso dizaineris P. Boscheron , pasitelkdami tarpdisciplinines meno galimybes, sukūrė metodą, kaip revizuoti šiuolaikinius darbo santykius literatūrinėmis, teatrinėmis ir muzikinėmis priemonėmis. Daugiasluoksnė sceninė dramaturgija, kurią metodiškai kuria režisierius V. Thomasset, vienu metu yra ir sudėtinga, ir sukuria lengvos struktūros įspūdį. Pastarasis išgaunamas intelektualaus teatrinio humoro, būdingo šiam menininkui, pagalba. Abu autoriai – J. Prévieux ir V. Thomasset – išlaikydami temos rimtumą, meistriškai žaidžia meninėmis formomis, publikai sukeldami juoką iki ašarų.
Bilietai..
Kovo 7 d. 19 val. kviečia į spektaklį T-O-T-A-L-L-Y!, kuris yra autobiografinė komedija apie tai, kaip išprievartauta ir visiškai palūžusi moteris išmoksta vėl pamilti gyvenimą ir save. Komediją atlieka pati pjesės autorė Kimlė Smit (Kimleigh Smith) iš JAV. Nors šiuo metu K.Smit skaito paskaitas žymiausiuose JAV universitetuose, vaidina populiariausiuose Holivudo serialuose („Mentalistas”, „Ligoninės priimamasis”, „Kaulai”, “Įstatymas ir tvarka: Los Andželas” ir kt.), o sausį pasaulio kino teatruose pasirodė vaidybinis filmas „Atradimas”, kuriame K.Smit nusifilmavo kartu su Robertu Redfordu, gyvenimas ją taip lepino toli gražu ne visada. Pirmaisiais studijų metais septyniolikmetė universiteto futbolo komandos palaikymo šokėja K.Smit buvo išprievartauta trijų futbolo žaidėjų ir ilgus metus dėl to kentė gėdą ir depresiją. Bet nepaisant visų gyvenime patirtų traumų ir sunkumų, ši drąsi jauna moteris sugebėjo rasti savyje jėgų atsitiesti, išmokti vėl būti laiminga ir tapti įkvėpimo šaltiniu daugybei gyvenimo palaužtų žmonių. Monospektaklyje T-O-T-A-L-L-Y! K.Smit laužo visus su išprievartavimu susijusius tabu, nebijo būti begėdiškai atvira ir trykšte trykšta taikliu šiltu humoru. Pasak savaitraščio „LA Weekly” kutūros apžvalgininko Steven Leigh Morris, „[Kimleigh Smith] neturi jokio gėdos jausmo, ir ji nusipelnė šios teisės. Jos pasirodyme nėra nė lašelio savęs gailesčio, o vien tik superherojiškas ryžtas”. Už monospektaklį T-O-T-A-L-L-Y! K.Smit įvertinta ne vienu prestižiniu apdovanojimu: T-O-T-A-L-L-Y! pripažintas geriausiu teatro festivalio „Hollywood Fringe” spektakliu, „Washington Post” redakcija šį monospektaklį išrinko geriausiu festivalio „Capital Fringe” spektakliu, o „Wall Street Journal” K.Smit komediją T-O-T-A-L-L-Y! paskelbė labiausiai rekomenduojamu festivalio „Fringe New York” pasirodymu. Visi spektakliai bus rodomi su lietuviškais subtitrais.
Perkant bilietus iš anksto, moksleiviams ir studentams taikomos nuolaidos. Bilietus platina Tiketa..
Daugiau apie autorę ir spektaklį..
2010 metais sėkmingai debiutavęs „Teatro dirbtuvių“ projektas, skirtas scenos meno pagrindų pažinimui ir kūrybiškumo ugdymui, šiemet vėl kviečia į užsiėmimus su žymiais teatro menininkais. Programos metu garsūs Lietuvos menininkai įvairiapusiškai pristatys savo profesinės veiklos sritį, praplės meno pažinimo akiratį, suteiks galimybę susipažinti su kūrybos procesu.
Šį kartą VDU teatro organizuojamos „Teatro dirbtuvės“ pakvies į edukacinę programą „Aktoriaus dirbtuvės“, skirtą iš arti susipažinti su vaidybos menu ir aktoriaus profesija. Garsūs Lietuvos menininkai įvairiapusiškai pristatys savo profesinės veiklos sritį, suteikdami unikalią galimybę susipažinti su kūrybos procesu be tarpininkų. Programa sudaryta atsižvelgiant į pagrindinius aktoriaus profesijos komponentus: vaidybą, improvizaciją, scenos kalbą, vokalą, šokį, kostiumą, scenografiją, dramaturgiją, režisūrą.„Aktoriaus dirbtuvės“ skirtos visiems, kurie siekia suvokti šiuolaikinio aktoriaus meninio proceso subtilybes ir supranta kūrybą, kaip neatsiejamą šiuolaikinio žmogaus gyvenimo dalį.
„Aktoriaus dirbtuvės“ suteiks žinių apie skirtingus vaidybos meno komponentus teatre, kine, televizijoje, tarpdisciplininiuose meno projektuose. Be to, padės pažinti kūrybos procesą, susipažįstant su iškilių menininkų individualia patirtimi. Ši edukacinė programa ne tik padės plėsti kūrybinį ir intelektualinį akiratį, ugdyti kūrybiškumą bei sugebėjimą panaudoti įgytas žinias, bet ir skatins pasitikėjimą savo individualumu bei intuicija.
Dirbtuvių dalyviams dėstys 13 Lietuvos teatro menininkų: Edita Bagdonaitė (vokalo studija), Arvydas Dapšys (improvizacijos studija), Herkus Kunčius (dramaturgijos studija), Eglė Mikulionytė (vaidybos studija), Goda Piktytė (vaidybos studija), Marius Pinigis (šokio studija),Jolanta Rimkutė (kostiumo studija), Egidijus Stancikas (scenos kalbos studija), Jonas Vaitkus (režisūros studija), Rimantė Valiukaitė (improvizacijos studija), Marta Vosyliūtė (scenografijos studija). Šiemet lektorių gretas papildė Arnolda Noir (vaidybos kine studija) ir Gytis Ivanauskas (judesio studija).
„Aktoriaus dirbtuvių“ užsiėmimai vyks 9 šeštadienius (nuo vasario 18 d. iki gegužės 20 d.). Kviečiame registruotis info@teatrodirbtuves.lt iki vasario 10 d. Daugiau informacijos rasite apsilankę teatro dirbtuvių puslapyje: http://www.teatrodirbtuves.lt/.. Nepraleiskite šios unikalios galimybės geriau pažinti ne tik teatro pasaulį, bet ir praplėsti savąjį.
„Teatro dirbtuvių“ projektui vadovauja aktorė, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja doc. Goda Piktytė.
Daugiau informacijos:
Urtė Grigaliūnaitė
Tel. 8 630 35674
El. paštas: info@teatrodirbtuves.lt
Vasario 4 d. 18:00
Kauno miesto kameriniame teatre
„Mūsų svajonės tai mūsų darbas,
kurį mes truks plyš turime padaryti gerai.“
/iš pjesės/
Režisierius – Agnius Jankevičius
Kostiumus parinko – Diana Kuzmickaitė
Į lietuvių kalbą vertė – Rolandas Rastauskas
Vaidina – Aleksandras Kleinas, Lena Orlova, Goda Piktytė, Marcelė Zikaraitė
Niekas nesibaigia nei gerai, nei blogai. Geriausių budistinių istorijų esmė – palikti galimybę istoriją pakeisti nuo bet kurios jos vietos. Šių istorijų personažų sprendimai ir elgesys laikomi labiau atsitiktinumais ar atsitikimais, bet tik ne likimu. Nėra nei pradžios, nei pabaigos. Gyvenimas – tai iliuzijų darbas, kuris niekada nesibaigia.
Taip savo istorijas pasakoja ir rusų dramaturgas Ivanas Vyrypajevas, o jam antrina režisierius Agnius Jankevičius, mūsų katalikiškai įtampai čaižiai primindamas: „Chill! Nusiramink!“
Vasario 12 d. 18:00
VDU teatre (S. Daukanto g. 27)
Vaidina – Severija Janušauskaitė / Giedrė Žaliauskaitė, Goda Piktytė, Vainius Sodeika, Andrius Žiurauskas / Andrius Mockus
Susmegimo į fotelį šiame spektaklyje tikėtis neverta. Specialiai neišbaigti režisūriniai sprendimai aktorius stato tiesiog ant ausų – kiekvieną spektaklį jie patys nežino, kuo baigsis viena ar kita scena. Todėl mėgautis teatru čia dvigubai smagiau. Kūryba vyksta žiūrovų akivaizdoje.
„Intymumas” sukurtas pagal prancūzų mąstytojo Jeano-Paulo Sartre’o noveles iš 1936 m. rinkinio „Siena”. Artūras Areima scenoje tekstiliškai supynė „Herostrato” ir „Intymumo” temas ir netgi siužetus.
Intymus prisirišimas, moters ir vyro galios teritorijų susidūrimai, socialinė potencija ir impotencija – temos, kuriomis bendraujama šiame Artūro Areimos režisuotame susitikime su žiūrovais.
Vasario 19 d. 19:00
VDU teatre (S. Daukanto g. 27)
Pjesės autorė – Yasmina RezaSpektaklio „Atsitiktinis žmogus” veiksmas vyksta traukinio kupe. Du atsitiktiniai keleiviai vyksta iš Paryžiaus į Frankfurtą. Spektaklis sudaro dviejų personažų vidiniai monologai, kuriais vyras ir moteris atskleidžia savo mintis publikai, tačiau ne vienas kitam.
Jis yra žymus rašytojas, ponas Parskis. Moteris, vardu Marta, puikiai susipažinusi su jo kūryba ir šiuo metu savo rankinėje turi jo naujausią knygą, pavadinimu „Atsitiktinis žmogus”. Marta dvejoja, ar išsiimti knygą ir išsiduoti, kad jį atpažino.
Vaidina: Goda Piktytė ir Arvydas DapšysMartos ir pono Parskio vieninteliame dialoge žymusis rašytojas koketiškai kvestionuoja savo kūrinį, tačiau atsitiktinė moteris patvirtina jo vertę.
Komunikacijos keblumas taip pat yra spektaklio tema, su kuria dramaturgė puikiai susidoroja.
“Reza dramaturgija – tai lengvas intelektualus teatras. Ji į teatrą sugrąžino ištisą kartą žmonių, kuriems rimtos dramos atrodė per ilgos ir dažnai nuobodžios, o lengvos komedijos – per banalios, kad užimtų jų brangų laiką”, – rašė The Spectator apžvalgininkas.
Gruodžio 8 d., ketvirtadienį, 19 val. Kauno menininkų namai kviečia į kolektyvinį performatyvų modernizmo koliažą FONTANAS (Kauno ar Duchamp?). Koliažas susideda iš gyvų performansų ir instaliacijų, skulptūrų. Įėjimas nemokamas!
Iniciatorės – buvusios ir esamos VDU vaidybos programos studentės ir jų kolegės: Ingrida Čepanonytė, Gintautė Teresė Juciūtė, Justina Mitkutė, Ieva Savickaitė, Urtė Šimkonytė, Eimantė Urmonaitė, Laura Vagrytė, Milda Vyšniauskaitė.
Renginys Facebook socialiniame tinkle.
Meninio proceso tikslas – atsigręžti į modernizmo filosofiją per konkrečius pavyzdžius.Koks gali būti menas po modernizmo? Ar tai buvo svarbu? Post post post kiek dar? Ar tai kažką reiškia? Ar yra prasmė sudėlioti laiko atskirtis ir universaliai jas pritaikyti skirtingoms kultūroms? Jei taip, ar tai reiškia, kad Lietuvoje dar nėra modernizmo, nes davatkos – paskutiniai religiniai fanatikai ir tėvai, kurie mėto į šulinį vaikus, tikrai neskaitė Nietzsche? Ką tai reiškia – būti moderniu menininku? Ką tai reiškia – būti post-moderniu menininku? Kokiomis temomis mes galime kalbėti nieko naujo nekurdami, naudodami tuščias formas? Kas apsprendžia, kokiu turiniu užsipildo tuščios formos? Ar Dievas turi atgimti mūsų viduje kaip kažkas, už ką nieko daugiau negali būti pamąstyta? Statyk Katedrą savyje? Kas atmerks akis? Ar menininkas reikalingas visuomenei jeigu užbėga jai už akių? Koks tokiu atveju yra pasirinkimas? Ar kuriame meną išrinktiesiems? Ar meną kuria išrinktieji? Kas išrinko tuos, kurie muziejuose?
Atgaminant žinomų modernizmo menininkų kasdienybę ir kūrybos procesą, įkūnyjant tai savais kūnais – klausiame, ar tai mitas, ar realybė? Kokiu laipsniu mes galime suprasti menininko gyvenimą? Ar jo kūrybos filosofija visada yra ir jo gyvenimo filosofija? Kur prasideda/baigiasi modernizmas ir kur mes esame dabar?
Spalio pabaigoje aštuonios skirtingų meno sričių kūrėjos iš Prancūzijos Kaune ir Vilniuje parodys provokuojantį performansą „Plantonių puota“ (La Banquette des Platonnes), kuriame viena iš septynių originalių Platono „Puotos“ kalbų yra perrašyta feministiniu rakursu. Reginys turėtų sudominti filosofijos studentus, lyčių studijų tyrėjus, frankofonus.
„Platonių puotoje“ pagrindinis patiekalas yra filosofės Faidros galva (mecosopranas Marianne Seleskovitch). Patarnaujančios platonės, kaip septyni į Platono Puotą pakviesti svečiai, apsisiautusios milžiniška tunika-staltiese, atlieka keistus ritualus. Tarsi nepaklusnios klausytojos, bet kartu ir Faidros suokalbininkės, jos tai džiaugsmingai, tai su panieka rezga sąmokslą prieš vyriškąją meilės koncepciją.
Daugelis performansus kuriančių feminisčių scenoje eksponuoja savo kūnus, taip leisdamos juos iš naujo užvaldyti. Priešingai joms, Platonių Faidra lyg senovės žynė imituoja patriarchalinius stereotipus, juos užkeikdama ir taip atimdama visą jų galią. Balta staltiesė, simbolizuojanti politinius ryšius, ir ant stalo sukrautas skurdus maistas ironiškai apibendrina Platono originaliąją patriarchalinę puotą, kenksmingą virškinimui…
„…beprasmių diskusijų įkaitintame lietuviškame ore šios meno vaišės būtų tikra puota tiems, kurie sugeba atpažinti stereotipinius vaidmenis ir pripažinti, kad moteris, anot Platonių, „jau nebėra tyla“. Neringa Mikalauskienė „La Banquet(te) des Platonnes“: perrašymai“ „Literatūra ir menas“, 2013 m.
Dramą, burleską ir poeziją apjungianti „Platonių puota“ primena gyvuosius ir garsinius paveikslus, kuriuos žaismingai kuria įvairiapusės asmenybės:
Nicole Miquel – fotografė, kurios kūrybos temos siejasi su atmintimi, žyme, antspaudu. Nicole dėka gimė daugelis feministinių meno projektų Prancūzijoje.
Kristina Mitalaitė – vėlyvosios antikos ir ankstyvųjų viduramžių filosofijos ir teologijos istorikė bei atvaizdo sampratos specialistė. Nuo 2009 dalyvauja performansuose bei jų koncepcijų kūrime.
Narine Karslyan – Rytų krikščionių religijų istorikė bei apokrifinių šaltinių, parašytų pirmaisiais krikščionybės amžiais, specialistė. Tyrinėja ritualą kaip pirmąją performanso formą. Nuo 2009 dalyvauja feministinėje veikloje ir įvairiuose performansuose.
Marianne Seleskovitch – mecosopranas, kurios repertuaras aprėpia klasikinę ir avangardinę muziką.
Maud Thomazeau – dainininkė (sopranas), stilistė modeliuotoja, keistų ir neįprastų objektų kūrėja, performansų dalyvė.
Aude Arago – šiuolaikinio šokio kūrėja, apdovanota Nicos nacionalinės konservatorijos pirmuoju prizu. Yra įvaldžiusi cirko techniką, flamenco, kathakali bei bharata natyam šokių stilius.
Valérie Thomas – įvairialypė menininkė, jo kūryba vystosi tarp teatro, performanso ir happening‘ų.
Marion Abeille – tarpdisciplininė menininkė, kuria originalias scenografijas Paryžiaus teatrų spektakliams ir parodoms.
Performansas vyks prancūzų kalba su lietuviškais titrais.
„Platonių puota“ – „Le(a) Banquet(te) des Platonnes“
Spalio 21 d. 19 val. VDU teatre, S. Daukanto g. 27, Kaunas
Bilietus platina TIKETA
Organizatorius: VšĮ „KITI KRANTAI“
Saplio 13 ir 18 d., 18 val., Kauno miesto kameriniame teatre (Kęstučio g. 74a) bus rodomas bendras kamerinio teatro ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) teatro spektaklis – režisieriaus Agniaus Jankevičiaus „DreamWorks“ pagal rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo to paties pavadinimo pjesę.
„Niekas nesibaigia nei gerai, nei blogai. Geriausių budistinių istorijų esmė – palikti galimybę istoriją pakeisti nuo bet kurios jos vietos. Šių istorijų personažų sprendimai ir elgesys laikomi labiau atsitiktinumais ar atsitikimais, bet tik ne likimu. Nėra nei pradžios, nei pabaigos. Gyvenimas – tai iliuzijų darbas, kuris niekada nesibaigia.
Taip savo istorijas pasakoja ir rusų dramaturgas Ivanas Vyrypajevas, o jam antrina režisierius Agnius Jankevičius, katalikiškai įtampai čaižiai primindamas: „Chill! Nusiramink!“. „I. Vyrypajevo personažai daro ne ką kita, kaip ieško, nuo kurios vietos galėtų pradėti iš naujo, kad galėtų pradėti nuo pradžių. Jie grįžta į pirmą susitikimą, į gimimą, kad susikurtų sau dar vieną šansą“, – sako režisierius. Buitinės situacijos, draugų pokštai, šioks toks kriminalas – toks paviršutiniškas veiksmas lydi pagrindinio personažo pokalbį su mirusia žmona.
Anot I. Vyrypajevo, „DreamWorks“ – tai tiesiog meilės istorija. A. Jankevičiui atrodo, kad autoriui labiau rūpi įpratinti žmones prie minties, kad visiškai nebesvarbu, kas jau yra įvykę – svarbu tik tai, kaip tu norėtum pratęsti savo istoriją ir nuo kurios vietos. Nėra fatališkų klaidų, kažkieno kaltės ar likimo. Gyvenimo nelaimės, protą aptemdantis pyktis ar kvailas elgesys čia tampa šansu pažiūrėti į viską kitaip.
A. Jankevičius tikina, jog I. Vyrypajevo tekstai turi sceninį paradoksą. „Jo kalbos stilius – baisiai matematiškas. Kaip pranešimas simpoziume, kaip matematinio dėsnio deklaracija. Aktoriams dirbant su jo tekstais sunkiausia užduotis – neimti pranešinėti, nevaidinti, o pasakoti“.
Režisieriui norisi sukurti situaciją, kurioje būtų mažiau teatro, o daugiau pasakotojo ir klausytojo intymumo – kurioje tereikėtų klausytis istorijų. Keturi aktoriai – Aleksandras Kleinas, Lena Orlova, Goda Piktytė ir Marcelė Zikaraitė – pasakoja istoriją, kuri primena pasikartojantį sapną. Jis niekada nesibaigs, kol kiekvienas sukursime savą istorijos tęsinį. Sceninė koncepcija (dešimt personažų ir keturi aktoriai), scenografija ir režisūra – Agniaus Jankevičiaus. Kostiumus parinko Diana Kuzmickaitė. Pjesę į lietuvių kalbą vertė Rolandas Rastauskas.
Spektaklį remia Lietuvos kultūros taryba. Prodiuseris – teatras „Mens publica“. Koprodiuseriai – VDU teatras ir Kauno miesto kamerinis teatras. Rėmėjai: spaudos namai KOPA, „IQ The Economist“, „Intelligent Life“, UPS. VDU teatro rėmėjas – kavinė „Kultūra!“.
Apie Ivaną Vyrypajevą
Ivanas Vyrypajevas (g. 1974) – rusų dramaturgas, kino ir teatro režisierius, scenaristas, vienas įdomiausių šiuolaikinio rusų teatro kūrėjų.
1995 m. baigė Irkutsko teatro mokyklą, dirbo aktoriumi Magadane ir Kamčatkoje. 1998 m. Irkutske įkūrė savo pirmąją teatro studiją „Žaidimo erdvė“. 1999–2001 m. Irkutsko studentus mokė aktorinio meistriškumo. 2006–2007 m. dirbo meno direktoriumi teatre „Praktika“.
I. Vyrypajevas – kūrybinių projektų agentūros „Judėjimas DEGUONIS“ įkūrėjas. Agentūra siekia atrasti naujus talentus, remia jaunus teatro kūrėjus. 2003 m. pasirodęs debiutinis I. Vyrypajevo spektaklis „Deguonis“ tapo naujojo rusų teatro vizitine kortele. Per pastaruosius metus I. Vyrypajevas įsitvirtino ne tik šiuolaikiniame rusų teatre, bet ir kine.
2012 m. rudenį Ivanas Vyrypajevas Tarptautiniame Romos kino festivalyje pristatė savo filmą „Šokis Delhi“. Filmo scenarijų autorius perrašė ir į teatrui skirtą pjesę, kurią Lietuvoje 2014 m. pirmasis pastatė VDU teatras (iš rusų kalbos specialiu užsakymu VDU teatrui vertė Rolandas Rastauskas).
Prancūziškai komišką požiūrį į darbo santykius rugsėjo 22 ir 23 dienomis Klaipėdos Kultūros fabrike pristato Vytauto Didžiojo universiteto teatras. Plastinio meno atstovo Julieno Prévieux (Prevjo), režisieriaus Vincento Thomasseto ir kompozitoriaus Pierre‘o Boscherono spektaklio „Nemotyvaciniai laiškai“ premjera subtiliai juokiasi iš darbdavio ir darbo ieškančiojo santykių ir bendravimo normų.
J.Prévieux‘o septynerius metus rašė laiškus darbdaviams, atsiliepdamas į jų darbo skelbimus. Šio plastinio meno atstovo meninio-socialinio tyrimo „Lettres de non motivation“ (pažod. vert. – „Nemotyvaciniai laiškai“, kurtas 2000–2007 m.) esmė – galios pusiausvyros revizija tarp darbdavių ir tų, kurie ieško darbo. Bedarbystė iš vienos pusės ir viršvalandžiai – iš kitos, trišaliai ginčai dėl naujo darbo kodekso niuansų, patarimai, kaip įsidarbinti ir rašyti motyvacinį laišką – aktualijos, tapusios mūsų kasdienybe. J.Prévieux‘o sukurti personažai nemotyvaciniuose laiškuose argumentuotai dėsto, kodėl nenori ar negali imtis pasiūlymo. Ir dažniausiai gauna atsakymus, kaip įprastinio mandagumo protokolo užbaigimą. Tuo tarpu režisierius V.Thomasset kartu su aktoriais rado būdą pateikti dar ir teatrinį komentarą kiekvienai, jau ir taip juokingai situacijai.
Vienžanris, draminis teatras bejėgis atskleisti visą emocinį spektrą, kurį formuoja įsidarbinimo problematika. Tuo tarpu prancūzų menininkai, pasitelkdami tarpdisciplinines meno galimybes, sukūrė metodą, kaip revizuoti šiuolaikinius darbo santykius literatūrinėmis, teatrinėmis ir muzikinėmis priemonėmis. Daugiasluoksnė sceninė dramaturgija šiame spektaklyje vienu metu yra ir sudėtinga, ir sukuria lengvos struktūros įspūdį.
„Nemotyvaciniuose laiškuose“ darbo rinkos svarstyklės nejučia pasvyra į darbo ieškančiojo pusę. Ir tik fantazijos reikalas, kokių priežasčių demotyvacijai atras kiekvienas J.Prévieux‘o personažas, argumentuotai ir įmantriai atmesdamas darbdavių pasiūlymus. Kiekvienas žmogus, kuris ieško ar kada nors ieškojo darbo, šiuose laiškuose atpažins save. Abu autoriai – J. Prévieux ir V. Thomasset – išlaikydami temos rimtumą, meistriškai žaidžia meninėmis formomis, publikai sukeldami juoką iki ašarų.
Foto Donatas Stankevičius
Rugsėjo 22 ir 23 d. 19 val.
Klaipėdos Kultūros fabrikas, Bangų g. 5a
NEMOTYVACINIAI LAIŠKAI / LETTRES DE NON MOTIVATION
Trukmė – 1 val.
Bilietai – 12 Eur
Bilietus platina TIKETA, taip pat renginio kasa 1 val. prieš spektaklį.
———————
Koncepcija ir režisūra – Vincent Thomasset
Tekstas – Julien Prévieux
Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė
Režisieriaus asistentė – Austė Zdančiūtė
Atlikėjai / aktoriai: Laima Akstinaitė, Goda Piktytė, Vilma Pitrinaitė / Monika Poderytė, Linas Tuleikis, Petras Venslovas
Garso dizainas – Pierre Boscheron
Muzika – Pierre Boscheron, Vincent Thomasset
Kostiumus parinko Diana Kuzmickaitė
Scenos technikos direktorius – Vincent Loubière
———————
Prodiuseris – Teatras MENS PUBLICA
Koprodiuseris – VDU teatras
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai: Spaustuvė KOPA / IQ The Economist / Intelligent Life / UPS / Kavinė KULTŪRA!