Archive for category: Teatro naujienos

Niekas nesibaigia nei gerai, nei blogai. Geriausių budistinių istorijų esmė – palikti galimybę istoriją pakeisti nuo bet kurios jos vietos. Šių istorijų personažų sprendimai ir elgesys laikomi labiau atsitiktinumais ar atsitikimais, bet tik ne likimu. Nėra nei pradžios, nei pabaigos. Gyvenimas – tai iliuzijų darbas, kuris niekada nesibaigia.

Taip savo istorijas pasakoja ir rusų dramaturgas Ivanas Vyrypajevas, o jam antrina režisierius Agnius Jankevičius, mūsų katalikiškai įtampai čaižiai primindamas: „Chill! Nusiramink!“

„Vyrypajevo personažai daro ne ką kita, kaip ieško, nuo kurios vietos galėtų pradėti iš naujo, kad galėtų pradėti nuo pradžių. Jie grįžta į pirmą susitikimą, į gimimą, kad susikurtų sau dar vieną šansą“, sako režisierius. Buitinės situacijos, draugų pokštai, šioks toks kriminalas – toks paviršutiniškas veiksmas lydi pagrindinio personažo pokalbį su mirusia žmona.

Anot I.Vyrypajevo, „DreamWorks“ – tai tiesiog meilės istorija. A.Jankevičiui atrodo, kad autoriui labiau rūpi įpratinti žmones prie minties, kad visiškai nebesvarbu, kas jau yra įvykę – svarbu tik tai, kaip tu norėtum pratęsti savo istoriją ir nuo kurios vietos. Nėra fatališkų klaidų, kažkieno kaltės ar likimo. Gyvenimo nelaimės, protą aptemdantis pyktis ar kvailas elgesys čia tampa šansu pažiūrėti į viską kitaip.

Anot režisieriaus, Vyrypajevo tekstai turi sceninį paradoksą. „Jo kalbos stilius – baisiai matematiškas. Kaip pranešimas simpoziume, kaip matematinio dėsnio deklaracija. Aktoriams dirbant su jo tekstais sunkiausia užduotis – neimti pranešinėti, nevaidinti, o pasakoti“. A.Jankevičiui norisi sukurti situaciją, kurioje būtų mažiau teatro, o daugiau pasakotojo ir klausytojo intymumo – kurioje tereikėtų klausytis istorijų.

Keturi aktoriai – Aleksandras Kleinas, Lena Orlova, Goda Piktytė ir Marcelė Zikaraitė – pasakoja istoriją, kuri primena pasikartojantį sapną. Jis niekada nesibaigs, kol kiekvienas sukursime savą istorijos tęsinį. Sceninė koncepcija (dešimt personažų ir keturi aktoriai), scenografija ir režisūra – Agniaus Jankevičiaus.

2 dalių spektaklis

Režisierius – Agnius JANKEVIČIUS

Kostiumus parinko – Diana KUZMICKAITĖ

Į lietuvių kalbą vertė – Rolandas RASTAUSKAS

Vaidina – Aleksandras KLEINAS, Lena ORLOVA, Goda PIKTYTĖ, Marcelė ZIKARAITĖ

Prodiuseris – Teatras „Mens publica“

Koprodiuseriai – VDU teatras ir Kauno miesto kamerinis teatras

SAUSIO 20 d. 18 val. Kauno miesto kameriniame teatre 

PASTABA: Kamerinio teatro gretimybėse parkavimo vietos labai ribotos. Rekomenduojame autombilius parkuotis Putvinskio g. ar dar toliau nuo centro. Miesto centro parkingai ypatingai užimti, kai vyksta renginiai ,,Žalgirio“ arenoje.

Gegužės 19 – 21 d. VDU Vaidybos programos I kurso studentai Hanza dienų proga Vilniaus gatvėje privertė aikčioti ne vieną praeivį. Kartu su  „Gyvų Skulptūrų“ kūrybine grupe, kuri siekia pagyvinti miesto erdves gyvomis skulptūromis, studentai kauniečiams ir miesto svečiams padovanojo įsimintiną reginį.

Teatro „Mens Publica“ ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teatro spektaklis „Nemotyvaciniai laiškai“ keliauja į gastroles Kaune ir Klaipėdoje. Prancūzo Vincent Thomasset režisuotą spektaklį Kaune bus galima išvysti balandžio 11 d. 19 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre, o gegužės 11 d. 19 val. spektaklį bus galima pamatyti Klaipėdos kultūros fabrike.

Bedarbystė, naujas Darbo kodeksas, patarimai, kaip įsidarbinti ir rašyti motyvacinį laišką – aktualijos, tapusios mūsų kasdienybe. Spektaklyje „Nemotyvaciniai laiškai“ subtiliai juokiamasi iš darbdavio ir darbo ieškančiojo santykių ir bendravimo normų.  Teksto autorius yra kitas Prancūzijos menininkas, plastinio meno atstovas Julien Prévieux. Ilgus metus jo rengto meninio socialinio tyrimo esmė – galios ir pusiausvyros revizija tarp darbdavių ir tų, kurie ieško darbo. Reaguodamas į darbo skelbimus, J. Prévieux septynerius metus darbdaviams rašė daugybę „nemotyvacinių“ laiškų, kuriuose argumentuotai išdėstė, kodėl nenori ar negali priimti jų pasiūlymų – kiekviename laiške sukuriamas vis kitas personažas ir vis kita situacija, pažįstama daugeliui ieškančių darbo.

„Rašote, kad „siekiantiems pasisekimo“ bus mokama 65 proc. minimalios algos per 6-9 mėnesius. Nematau ryšio tarp entuziastingo noro pasiekti sėkmę ir tokio mažo atlyginimo. Turbūt įsivėlė spaudos klaida, arba tokia maža alga savaime iššaukia sėkmės siekį, kas reiškia skubų išėjimą iš darbo. Tai akį rėžiantis paradoksas, kurį išnarplioti palieku Jums patiems. Tuo tarpu aš atsisakau Jūsų pasiūlymo ir raginu ateityje vengti tokio neapdairumo“, – viename iš laiškų rašė menininkas.

Dažniausiai į šiuos laiškus jis sulaukdavo ir darbdavių atsakymų, kurių sterilus, tuščias mandagumo tonas kartu su J. Previeux stilistiniais „pratimais“ tik išryškino šio ritualo absurdiškumą – kurčiųjų dialogą, parodantį, jog visa įdarbinimo sistema yra ydinga. Vėliau atrinkti geriausi laiškai pateko į knygą, pagal kurią ir buvo pastatytas spektaklis. Tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje „Nemotyvacinius laiškus“ į sceną perkėlė Rašytojas ir režisierius V. Thomasset, pasitelkdamas tarpdisciplinines meno galimybes, daugiasluoksnę sceninę dramaturgiją. Kartu su J. Previeux ir kompozitoriumi Pierre‘u Boscheronu, jis meistriškai žaidžia meninėmis formomis, išlaikydamas temos rimtumą, tačiau parodydamas prancūziškai komišką požiūrį į darbo santykius.

„Paskutinius 5 metus vartojau tik Berno padažą, aitriųjų pipirų padažą, prancūziškų bulvyčių padažą, Amerikos padažą, Aioli, žuvies padažą, Burgundijos padažą ir Madeiros padažą. Ženkliai viršijau svorį, kuris leidžia laisvai judėti. Todėl manau, kad atitinku visus reikalavimus, keliamus norintiems tapti rajono direktoriumi. Tačiau Jūsų siūlomas darbas yra ne Paryžiuje, o aš negaliu pasitraukti toli nuo „Franprix“ prekybos centro. Todėl, deja, turiu atsisakyti Jūsų pasiūlymo“, – rašoma dar viename „nemotyvaciniame“ laiške.

„Šis spektaklis yra kritika, tačiau ne atvira – parodant situacijas, o ne aiškinant. Jis mane sudomino dėl savo kalbos – visiškai skirtingų stilių laiškų. Todėl ir spektaklyje vaidina penki skirtingų amžių, stilių, kūno sudėjimų aktoriai, muzikos, ritmo, judesio atlikėjai. Matau juos kaip muzikos instrumentus, tik jie ne dainuoja, o vaidina“, – paaiškina spektaklio režisierius V. Thomasset. Prancūzas taip pat atskleidė, jog kiekviename „Nemotyvacinių laiškų“ spektaklyje jis skyrė bent vieną vaidmenį neprofesionaliam aktoriui – jo žodžiais tariant, žmogui, kuris nori būti scenoje, bet nenori vaidinti.

V. Thomasset nėra tipiškas teatro režisierius – nors karjeros pradžioje jam teko dirbti su žinomais Prancūzijos teatro ir kino kūrėjais, tokiais kaip P. Rambert, pats V. Thomasset turi unikalų stilių, kuriame skiriama daug dėmesio šokiui, choreografijai, performansams, kalbai tarp eilučių. „Plastinis menas, judesys, modernus šokis – tai sferos, kur man geriausiai sekasi išreikšti savo mintis ir jausmus. Nemėgstu, kai teatre tiesiogiai kalbama apie karą, meilę ar dar kažką. Aš nenoriu kažko primesti – tik uždedu savitą, kitokį sluoksnį, kad publika žiūrėtų ir mąstytų, o ką ras spektaklyje, priklauso nuo jų pačių. Mėgstu galvoti, kad esu paskutinis savo pjesės skaitytojas“, – savo braižą apibūdino menininkas. „Nemotyvaciniai laiškai“ yra pirmasis V. Thomasset spektaklis, pastatytas ne pagal jo paties tekstą, tačiau režisierius neslepia, jog tai svarbus ir jam labai įdomus darbas. Ne tik todėl, kad J. Previeux yra jo draugas, bet ir todėl, kad šį spektaklį jis priėmė kaip tam tikrą galimybę išanalizuoti teatrą. Kritikai jau spėjo apibūdinti „Nemotyvacinių laiškų“ projektą kaip labai prancūziškos dvasios darbą – tačiau pats V. Thomasset tokiems palyginimams nepasiduoda. „O ką reiškia „prancūziškos dvasios“? Aš pats esu prancūzas, todėl man labai sunku atsakyti, ar su šiuo palyginimu sutinku. Reikia būti išorėje, kad galėtum įvertinti, kas viduje“, – sakė režisierius.

Vienžanris, draminis teatras bejėgis atskleisti viso emocinio spektro, kurį formuoja įsidarbinimo problematika. Tuo tarpu prancūzų menininkai – plastinio meno atstovas J. Prévieux, rašytojas ir režisierius V. Thomasset ir garso dizaineris P. Boscheron , pasitelkdami tarpdisciplinines meno galimybes, sukūrė metodą, kaip revizuoti šiuolaikinius darbo santykius literatūrinėmis, teatrinėmis ir muzikinėmis priemonėmis. Daugiasluoksnė sceninė dramaturgija, kurią metodiškai kuria režisierius V. Thomasset, vienu metu yra ir sudėtinga, ir sukuria lengvos struktūros įspūdį. Pastarasis išgaunamas intelektualaus teatrinio humoro, būdingo šiam menininkui, pagalba. Abu autoriai – J. Prévieux ir V. Thomasset – išlaikydami temos rimtumą, meistriškai žaidžia meninėmis formomis, publikai sukeldami juoką iki ašarų.

Bilietai..

2017 m. vasario mėnesį  VDU teatre penktą kartą atveriamos „Teatro dirbtuvių“ durys!

2010 metais sėkmingai debiutavęs „Teatro dirbtuvių“ projektas, skirtas scenos meno pagrindų pažinimui ir kūrybiškumo ugdymui, šiemet vėl kviečia į užsiėmimus su žymiais teatro menininkais. Programos metu garsūs Lietuvos menininkai įvairiapusiškai pristatys savo profesinės veiklos sritį, praplės meno pažinimo akiratį, suteiks galimybę susipažinti su kūrybos procesu.

Šį kartą VDU teatro organizuojamos „Teatro dirbtuvės“ pakvies į edukacinę programą „Aktoriaus dirbtuvės“, skirtą iš arti susipažinti su vaidybos menu ir aktoriaus profesija. Garsūs Lietuvos menininkai įvairiapusiškai pristatys savo profesinės veiklos sritį, suteikdami unikalią galimybę susipažinti su kūrybos procesu be tarpininkų. Programa sudaryta atsižvelgiant į pagrindinius aktoriaus profesijos komponentus: vaidybą, improvizaciją, scenos kalbą, vokalą, šokį, kostiumą, scenografiją, dramaturgiją, režisūrą.„Aktoriaus dirbtuvės“ skirtos visiems, kurie siekia suvokti šiuolaikinio aktoriaus meninio proceso subtilybes ir supranta kūrybą, kaip neatsiejamą šiuolaikinio žmogaus gyvenimo dalį.

„Aktoriaus dirbtuvės“ suteiks žinių apie skirtingus vaidybos meno komponentus teatre, kine, televizijoje, tarpdisciplininiuose meno projektuose. Be to, padės pažinti kūrybos procesą, susipažįstant su iškilių menininkų individualia patirtimi. Ši edukacinė programa ne tik padės plėsti kūrybinį ir intelektualinį akiratį, ugdyti kūrybiškumą bei sugebėjimą panaudoti įgytas žinias, bet ir skatins pasitikėjimą savo individualumu bei intuicija.

Dirbtuvių dalyviams dėstys 13 Lietuvos teatro menininkų: Edita Bagdonaitė (vokalo studija), Arvydas Dapšys (improvizacijos studija), Herkus Kunčius (dramaturgijos studija), Eglė Mikulionytė (vaidybos studija), Goda Piktytė (vaidybos studija), Marius Pinigis (šokio studija),Jolanta Rimkutė (kostiumo studija), Egidijus Stancikas (scenos kalbos studija), Jonas Vaitkus (režisūros studija), Rimantė Valiukaitė (improvizacijos studija), Marta Vosyliūtė (scenografijos studija). Šiemet lektorių gretas papildė Arnolda Noir (vaidybos kine studija) ir Gytis Ivanauskas (judesio studija).

„Aktoriaus dirbtuvių“ užsiėmimai vyks 9 šeštadienius (nuo vasario 18 d. iki gegužės 20 d.). Kviečiame registruotis info@teatrodirbtuves.lt  iki vasario 10 d. Daugiau informacijos rasite apsilankę teatro dirbtuvių puslapyje: http://www.teatrodirbtuves.lt/.. Nepraleiskite šios unikalios galimybės geriau pažinti ne tik teatro pasaulį, bet ir praplėsti savąjį.

„Teatro dirbtuvių“ projektui vadovauja aktorė, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja doc. Goda Piktytė.

Daugiau informacijos:
Urtė Grigaliūnaitė
Tel. 8 630 35674
El. paštas: info@teatrodirbtuves.lt

Gruodžio 8 d., ketvirtadienį, 19 val. Kauno menininkų namai kviečia į kolektyvinį performatyvų modernizmo koliažą FONTANAS (Kauno ar Duchamp?). Koliažas susideda iš gyvų performansų ir instaliacijų, skulptūrų. Įėjimas nemokamas!

Iniciatorės – buvusios ir esamos VDU vaidybos programos studentės ir jų kolegės: Ingrida Čepanonytė, Gintautė Teresė Juciūtė, Justina Mitkutė, Ieva Savickaitė, Urtė Šimkonytė, Eimantė Urmonaitė, Laura Vagrytė, Milda Vyšniauskaitė.

Renginys Facebook socialiniame tinkle.

Meninio proceso tikslas – atsigręžti į modernizmo filosofiją per konkrečius pavyzdžius.Koks gali būti menas po modernizmo? Ar tai buvo svarbu? Post post post kiek dar? Ar tai kažką reiškia? Ar yra prasmė sudėlioti laiko atskirtis ir universaliai jas pritaikyti skirtingoms kultūroms? Jei taip, ar tai reiškia, kad Lietuvoje dar nėra modernizmo, nes davatkos – paskutiniai religiniai fanatikai ir tėvai, kurie mėto į šulinį vaikus, tikrai neskaitė Nietzsche? Ką tai reiškia – būti moderniu menininku? Ką tai reiškia – būti post-moderniu menininku? Kokiomis temomis mes galime kalbėti nieko naujo nekurdami, naudodami tuščias formas? Kas apsprendžia, kokiu turiniu užsipildo tuščios formos? Ar Dievas turi atgimti mūsų viduje kaip kažkas, už ką nieko daugiau negali būti pamąstyta? Statyk Katedrą savyje? Kas atmerks akis? Ar menininkas reikalingas visuomenei jeigu užbėga jai už akių? Koks tokiu atveju yra pasirinkimas? Ar kuriame meną išrinktiesiems? Ar meną kuria išrinktieji? Kas išrinko tuos, kurie muziejuose?

Atgaminant žinomų modernizmo menininkų kasdienybę ir kūrybos procesą, įkūnyjant tai savais kūnais – klausiame, ar tai mitas, ar realybė? Kokiu laipsniu mes galime suprasti menininko gyvenimą? Ar jo kūrybos filosofija visada yra ir jo gyvenimo filosofija? Kur prasideda/baigiasi modernizmas ir kur mes esame dabar?